Apie Vaižgantų kaimo vaikinuką Vincą Lapėną jau buvau girdėjęs, tačiau šia istorija nepatikėjau, kol nesusitikau su juo, nepamačiau fotonuotraukų.
Tik pagalvokite, aštuntos klasės mokinukas pasistatė lėktuvą ir pats juo skraidė!
1971-jų pavasarį apie Lapėną užsiminė Prienų eksperimentinės sportinės aviacijos gamyklos direktorius V. Pakarskas.
— Mūsų planai ir užmojai dideli, — pasakojo jis. — Entuziazmo, gerų norų mūsų kolektyvui nestinga, tačiau aviacijos specialistų, labai trūksta. Ar jums žinoma apie linkuviečio Lapėno darbus? Sako, jog savo lėktuvą jis pradėjo statyti, būdamas aštuntoje klasėje.
— Aštuntokams jūros marios iki kelių, — bandžiau juokauti.
— O aš įsitikinęs, jog čia kažkas rimtesnio. Kai tik atsiras laisvesnė valandėlė, važiuosiu to vyruko paieškoti. Jei neįstojo į lakūnų mokyklą ar institutą, jo vieta pas mus.
Linkuvoje Pakarskas sužinojo, kad Lapėnas neseniai grįžo, atlikęs karinę tarnybą Tarybinėje Armijoje, dabar gyvena Kaune. Iš jo draugo Skėterio gavo keletą nuotraukų.
Žiūriu ir pats savo akimis netikiu: juodaplaukis vaikinukas stovi prie nematyto aukštasparnio, gana vykusių formų lėktuvėlio.
Antroje nuotraukoje — tas pats lėktuvėlis skrenda virš medžių.
— Pats savo rankomis lėktuvą pastatė, pats nebūdamas nei sklandytoju, nei lakūnu, juo skraidė. Tikras Utočkinas, — džiaugėsi Pakarskas.
Kaune Lapėno ilgai ieškoti neteko. Adresų biure sužinojau, kad jis dirba Automatizacijos priemonių gamykloje ir gyvena įmonės bendrabutyje.

. . .Vincas Lapenas gimė ir augo šiaurės Lietuvoje, netoli Linkuvos, Vaižgantų kaime, Pakruojo rajone.
Iš mažų dienų jaunuolį viliojo paslaptingas ir įdomus technikos pasaulis. Netoli buvo mašinų traktorių stotis (MTS), į kurią Vincas dažnai užsukdavo.
Kartą Šiauliuose knygyno lange pamatė mėlynais viršeliais knygutę „Debesų keliais". Nusipirko. Joje paprastai ir suprantamai buvo aprašyta aerodinamika, sklandytuvų konstrukcijos bei kitos skraidančių aparatų paslaptys. Pabandė pats pasidaryti sklandytuvo modelį. Dirbo ilgai, kruopščiai, nudailindamas
kiekvieną detalę. Kai žvilgantį modelį nešė j pievą bandyti, paskui Vincą sekė būrys vaikų. Savo entuziazmu Vincas greit užkrėtė kaimo paauglius. Jis tapo savotiško aviamodelizmo ratelio steigėju ir instruktoriumi. Įvairių modelių pridarė.
Kada kilo sumanymas pačiam pasistatyti lėktuvą, Vincas šiandien negalėtų tiksliai pasakyti. Iš pradžių jis mokykliniame sąsiuvinyje tik piešdavo lėktuvus. Vėliau, užsidares daržinėje, ėmė meistrauti. Kai draugai klausinėdavo, kas čia išeis, Vincas atsakydavo: „Motorinės rogės".
Tada jis nedrįso pasakyti, kad stato lėktuvą. Kas gi. patikės? O jeigu kas ir patikėtų, tuoj paklaustų, kur gaus variklį, aviacinės kliįuotės, duraliuminio vamzdžių, plieninių trosų ir kitų taip reikalingų medžiagų.
Jau dirbdamas, vietoj klijuotės Vincas sugalvojo panaudoti paprastą 0,8 mm skardą, vietoj duraliuminio vamzdžių — paprastus vandentiekio. Trosų, klijų ir kitų medžiagų tikėjosi nusipirkti Šiauliuose. Prastesni reikalai buvo su varikliu. Reikėjo lengvo, oru aušinamo mažiausia 20 AJ galingumo variklio.
Kartą mašinų traktorių stotyje surado seną motociklo K-750 variklį. Vincas paprašė, kad jam atiduotų šį motorą. Po keleto dienų variklis jau gulėjo jo daržinėje.
Dabar buvo galima rimtai kibti į darbą. Iš ryto — mokykloje. Grįžus reikėjo paruošti pamokas, namiškiams šį tą padėti. Draugai, taip entuziastingai pasišovę talkininkauti, pamatę, jog darbo nei galo, nei krašto nematyti — atvėso. Vincas ištisus metus dirbo vienas.

1968 m. žiemą lėktuvo darbai ėjo į pabaigą. Tada Vincas net negalvojo, kur ir kaip skraidys. Tąsyk dar viskas buvo graži, bet tolima svajonė. Tačiau kai padarė liemenį, sparnus, vairus, kai variklis buvo beveik suremontuotas, Vincas ėmė galvoti apie skridimą. Būdamas Šiauliuose, užsuko pas sklandytojus, kurie žinojo Vinco planus. Prieš kurį laiką iš Šiaulių pažiūrėti jo statybos buvo atvažiavęs inžinierius R. Bėkšta, kurio dalykiški patarimai labai pravertė.

. . .Už kaimo buvo didžiulė pieva. Puikiausias bandymui aerodromas. Tačiau kiek bereguliavo variklį, viršyti 70 kilometrų per valandą greiti nepavyko (o lėktuvui pakilti reikėjo mažiausia 75 km/val).
Vincas greitai įsitikino, kad variklis niekuo dėtas. Kalti medžiagų pakaitalai, dėl kurių lėktuvas išėjo sunkesnis. Pridėjus sparnus, padidėjo svoris ir pasipriešinimas.
Atrodė, kad visas triūsas nuėjo veltui. Bet Vincas nepasidavė. Pirmiausia patarimo kreipėsi į mechanizatorius.
Šie patarė ieškoti motociklo „Ural" variklio, kuris aštuoniomis arklio jėgomis galingesnis.
Suremontuotą „Emkos" variklį iškeisti į sena, „Uralą" nebuvo sunku.
Pagaliau atėjo diena, kai Vincas galėjo pridėti lėktuvui sparnus. Žeme važinėti jau mokėjo. Bet kai „išdygo" sparnai, pasidarė šiek tiek neįprasta,
— Sėdau į kabiną, o pilotavimo techniką žinojau tik tiek, kiek aprašyta „Debesų keliuose", — prisimena Lapenas. — Bet ką reiškia teorija! Net dviračiu, vien teorijos pasiskaitęs, nepavažiuosi. O čia lėktuvas. . . Suabejojau— gal net nebandyti skristi?
Bet pievos pakraštyje susirinkę visi kaimo paaugliai. Jų tarpe keli klasės draugai ir net mechanizatoriai. Jie smalsiai laukia skridimo.
Dar kartą patikrinau variklį. Dirbo be priekaištų. Ech! Buvę nebuvę, pagalvojau, ir traukiu dujų mišinio rankenėlę į save. Krypuodamas ir šokinėdamas per kupstelius, lėktuvas greitėja. Pagal visas pilotavimo taisykles, stengdamasis pakelti uodegą, atsargiai spaudžiu vairalazdę nuo savęs. Netrukus pajuntu, kad ratų bildesys į žemę ima retėti. Neiškentęs trukteliu vairalazdę. Žemė nuslydo, dingo kratymas. Skrendu — dingtelėjo mintis. Bet skridau neilgai. Sparną aptekančių srovių švilpesys virto šniokštimu. Lėktuvas sustojo ore, o paskui ėmė smukti žemyn. Bandžiau kažką taisyti vairais, bet šaukštai jau buvo po pietų.
Lėktuvas kairiuoju ratu atsitrenkė į žemę. Gerai, kad buvau prisirišęs. Subėgę žiūrovai pastatė mano aparatą „ant kojų". įsitikinę, kad esu sveikas ir gyvas, skridimu liko patenkinti.
— O kaip reagavo tėvai,— paklausiau.
— Kai pradėjau statyti — neprieštaravo. Sako, tegu geriau dirba, o ne miestelyje slampinėja. Kai pastačiau, atkalbėti nuo bandymų jau buvo vėlu.
Kiti skridimai buvo sėkmingesni. Kartais iškopdavau net į 150 m aukštį. Viena tik buvo bėda — variklis greitai perkaisdavo. Dėl šios jo „ligos", vienas iš skridimų mano lėktuvui ir buvo paskutinis.
Tą pavasarį baigiau vidurinę ir padaviau pareiškimą į karo aviacijos mokyklą, bet gydytojų komisija nepraleido. Tuomet atlikau karinę tarnybą. Dabar dirbu gamykloje šaltkalviu. Ruošiuosi stoti į KPI vakarinį skyrių.
— O jeigu pačiam pasiūlytų dirbti konstruktorių biure ar aviacijos gamykloje? — paklausiau.
Tokio klausimo vaikinas nesitikėjo. Jis įdėmiai į mane pasižiūrėjo, ar nejuokauju, po to valandėlę mąstė.
Jis, matyt, abejojo, ar verta pirmą kartą sutiktam žmogui atskleisti savo sielos paslaptis.
— Čia neblogai uždirbu. . .
— O ar žinai, kad Prienuose yra eksperimentinė sportinės aviacijos gamykla? — nutraukiau jo samprotavimus.
Vaikinas teigiamai linktelėjo galvą.
— Ar norėtum joje dirbti? Vincas dar spyriojosi, bet iš jo žvilgsnio mačiau — rytoj ryte jis jau bus Prienuose.
. . .Po keleto mėnesių sutikau Pakarską.
— Kaip Lapėnas? — paklausiau.
— Ne Lapėnas, o profesorius. Daugiau tokių būtų — toli nueitume. Dirba kartu su konstruktorium Br. Oškiniu. Ir mokytojas ir mokinys patenkinti. Tikiu, kad Br. Oškinis ušsiaugins pamainą.
Kai 1972 m. rudenį apie Lapėną pasiteiravau Br. Oškinį, šis atsakė:
— Gaila, bet su juo teko išsiskirti.
— Kaip tai? Nebedirba?
— Su įmonės stipendija pasiuntėme mokytis į Kauno politechnikos institutą. Vaikinas turi auksines rankas. Tačiau šiandieninis gyvenimas iš konstruktoriaus reikalauja žymiai daugiau.
Tikroji Vinco Lapėno kūryba dar tik prasideda. Šiandien anksti pranašauti tą pripažinimą, kurio susilaukė jo mokytojas Bronius Oškinis. Nepastebimai prabėgs studijų metai. Įsigijęs žinių ir patirties, Vincas vėl sugrįš į gamyklos konstruktorių biurą. Ir kas žino, gal po keleto ar keliolikos metų, skaitydami apie naujai išbandytą sklandytuvą ar lėktuvą, sužinosime: „Vyriausiasis konstruktorius — Vincas Lapėnas".
Kiekvienas savo likimo kalvis...

J. BALČIŪNAS




LAV-1 (Lapėnas V-1) yra mišrus medžio ir metalo aukštasparnis monoplanas.
Sparnai — mediniai, aptraukti drobe.
Nerviūros pagamintos iš klijuotas. Jų kampai sutvirtinti medžio pjuvenų ir klijų mišiniu.
Priekinė sparno briauna (iki lonžerono) padengta 0,5 mm storio duraliuminio skarda.
Sparnų svoris — 70 kg.
Sparnų ilgis — 9,4 m.
Liemuo, kurio ilgis 5,2 m, sujungtas iš dviejų dalių.
Priekinė dalis iki sėdynės atlošo — metalinė (sukniedyta iš 1 mm storio duraliuminio skardos).
Prie jos tvirtinamas variklio rėmas, sparnai ir važiuoklė.
Užpakalinė liemens dalis — ferminė. apdengta klijuote.
Važiuoklės rėmas suvirintas iš plieninių vamzdžių.
Panaudoti motociklo ,,IŽ" amortizatoriai.
Amortizacijai paqerinti įmontuotos papildomos spyruoklės.
Užpakalinis ratukas — valdomas, sujungtas su pedalais.
Variklis - M-62 („Ural"). Siekiant padidinti suspaudimo laipsnį, cilindrų aukštis sumažintas 2 milimetrais.
Propelerio apsisukimams sumažinti panaudotas reduktorius santykiu 1:2,3.
Propeleris — medinis, 1,7 m diametro.
Benzino bakas (20 I talpos) pritvirtintas liemens priekyje už priešgaisrinės pertvaros.
Tuščio lėktuvo svoris — 240 kg;
kilimo greitis — 78 km val;
maksimalus skridimo greitis — 100 km/val;
vertikalus kilimo greitis — 1 m sek.
Lėktuvas skraidė apie 9 valandas.

10.0 - 3 votes