Prasidėjus pertvarkai, dar neatstačius Lietuvoje nepriklausomybės ,sparčiai didėjo savos gamybos skraidymo aparatų. Susirinkę 1989 m. 03. 05. Kauno aviacijos entuziastai , nutarėme steigti lakūnų mėgėjų konstruktorių klubą.

Klubo steigimo organizatoriai buvo :

žurnalistas ir buvęs sklandytojas Vytautas Dovydaitis ,
lakūnas Bronius Palionis spec. ATK direktorius, ir
Albertas Velbasys buvęs sklandytojas, o tuo metu dirbantis miškotvarkoje direktoriaus pavaduotoju.

Į susirinkimą buvo pakviesti Kauno miesto komjaunimo ir laikraščio "Komjaunimo Tiesa" atstovai.

Įsteigtas klubas pavadinamas „ANBO“ vardu. Klubo pirmininku tapo Albertas Velbasys. Albertui vadovaujant klube buvo apmokyta dalis narių , skraidymams su lėktuvu „Vilga“ , iš tolimųjų rytų (Komsamolsko) užsakyti tris reduktoriai varikliams „Ural“. Atliekami kiti organizaciniai darbai.

Antruoju klubo pirmininko tapo Pranas Balčiūnas.

Aerodrome gautos apleistos patalpos po sovietų kariuomenės pasitraukimo. Patalpos kaip po karo, elektros nėra, kai kur be durų ir langų , kai kur patalpos be stogo... Dalį patalpų įsirengėme, įsivedėme elektrą. Boksus išdaliname skraidyklėms. Samdėme sargus.

Šiuo gyvavimo etapu buvo galima įsigyti angarą (rankiojant ir priduodant metalą), deja, ta galimybe nepasinaudota. Iš kitos pusės , statyti angarą būtų tekę be jokio leidimo arba laukti,nes aerodromo žemė pradėta tvarkyti daug vėliau .

Trečiuoju klubo pirmininku išrenkamas Vitas Vainauskas. Konstruktorius Rolandas Kalinauskas neteisus, sakydamas , kad konstruktorių klubo pirmininku gali būti tik žmogus turintis lėktuvą...

V.Vainausko pirmininkavimo metais, Beno Masiulio iniciatyva ir jo organizacinių gabumų dėka pastatomas sargybos bokštas . Įkūriau, vieną dieną į savaitę dirbančią, aviacinių detalių komiso parduotuvę. Viskas pasiekta grynai tik entuziastų dėka. Lėšų velniškai trūko , sargams reikėjo mokėti, patalpoms tvarkyti. Naujų narių ir rėmėjų neieškota, maža to, klubo pirmininkas V.Vainauskas fiziškai sukonfliktavo su vienu jaunuoliu darančiu lėktuvą, ko pasekoje jaunuolis iš klubo pasitraukė...

Tikėdami , kad pavyks klubą išlaikyti uždarėme parduotuvę, o esamas patalpas išnuomavome firmelei gaminusiai kateriams plastmasinius korpusus ir vandens dviračius. Deja, netrukus "naujakuriai" per apsileidimą patalpas sudegino...

Lėktuvų ir skraidyklių nesaugomuose angaruose niekas nenorėjo laikyti . Greitai visi techniką paskubomis išsigabeno kur kas...

Štai šiame etape ir baigėsi klubo egzistavimas.Nors atrodo egzistuoja ant popieriaus jau daug metų...

Jeigu veikla visiškai nulinė - tai reikia garbingai pripažinti ir uždaryti.

Pamąstykime, ar klubo ateitis galėjo būti kitokia jeigu V.Vainauskas būtų skyręs klubui daugiau dėmesio nei savo lėktuvo tobulinimui? Sunkus klausimas, nes angaro ir įrangos įsigijimas, sargų samdymas,tai nemaži pinigai. Norint sudaryti sąlygas konstruoti - reikia gauti lėšų, o, kad jų gauti tai reikia rėmėjų, reikia nuomoti patalpas, rinkti narių mokestį, o jo nėra...

Paskutinis pirmininkas lėšų net neieškojo...

Gaila , kad tokiu gražiu pavadinimu „ Lakūnų mėgėjų konstruktorių klubas ANBO“ nesugebėjo išgyventi iki geresnių laikų.

Aviatoriai dideli optimistai, ir jų norai neretai prasilenkia su galimybėmis...