Konstruktorius Rolandas Kalinauskas gimė Vilkaviškio rajone, kur lėktuvai, kaip sako pats, praskrisdavo kartą per metus. „Tada pamatęs pasileisdavau bėgti per laukus, tikėdamasis, kad galbūt jis nusileis. Visada turėjau svajonę iš arti pamatyti lėktuvą, jį paliesti, ištyrinėti. Galbūt šis taip ilgai nenumalšintas troškulys ir augino tą svajonę skristi. Prisimenu, kai paaugusiam tekdavo skristi keleiviniais lėktuvais, galvoje sukosi viena mintis – būsiu lakūnu. Tačiau tuometinėje Lietuvoje buvo laikomasi politikos, kad lietuviai jais būti negalėjo, na, nebent tik įtakingų dėdžių dėka. O aš tokių neturėjau. Todėl jau tada nusprendžiau, jog vieną dieną pasidarysiu lėktuvą ir juo skraidysiu.
Kai nepavyko įstoti į aviacijos mokyklą, reikėjo apsispręsti, kur stoti, niekas pernelyg netraukė. Žinojau, kad lėktuvai būdavo ir mediniai, todėl įstojau į KPI medienos apdirbimo technologiją. Ar buvo įdomu? Jeigu ne grėsmė pakliūti į tarybinę armiją, galbūt tų mokslų būčiau ir nebaigęs. Tačiau būtent ten prasidėjo išsamios lėktuvo konstravimo studijos. Visus tuos penkerius metus per paskaitas apsimesdavau, kad konspektuoju, o iš tiesų piešiau lėktuvus, braižiau jų projektus, dariau tikslius skaičiavimus. Jeigu kas paklausia, ką baigiau, atsakau – Lietuvos aviacijos universitetą, arba „medieną“ su aviaciniu profiliu“, – šypsosi lakūnas.

Trūkstamų žinių jaunasis „medienos apdirbimo – aviacijos instituto“ studentas įgydavo skraidydamas klube bei bendraudamas su kitais didelę patirtį turinčiais lakūnais. Po studijų jis nesunkiai įsidarbino lakūnu bandytoju Prienų aviacijos gamykloje. Čia praleisti net trylika metų leido kelti kvalifikaciją, tobulėti. Pašnekovo teigimu, dirbti bandytoju – labai rizikingas darbas, nes tenka skristi ką tik remontuotu lėktuvu arba visiškai nauju, dar nebuvusiu ore.

Prisimenu pastaruosius įvykius Lietuvoje – žūtimi pasibaigusius keleto pilotų skrydžius. Gal skraidyti iš viso nesaugu? „Didžiausią burbulą išpučia spauda, skaičiuodama krintančius lėktuvus ir aiškiai neakcentuodama priežasčių. Todėl ir vyrauja nuomonė, jog aviacija – itin pavojinga sritis.

Kiekvienas važiuodamas automobiliu viršija greitį, nepraleidžia pėsčiojo, pralekia per raudoną šviesoforo signalą. Jei tai daroma tik retkarčiais, tikimybė, kad įvyks nelaimė, yra daug mažesnė, palyginti su tais, kurie tai daro nuolat. Lygiai taip pat ir aviacijoje, čia nelaimės paprastai neatsitinka atsitiktinai, kartais dėl jų reikia nemažai pasistengti, būti sąmoningai neatsargiems: skristi labai žemame aukštyje, lenktyniauti su automobiliais ir pan.

Ekstremalumas – tai charakterio savybė, dėl kurios didžiojo ekstremalumo mėgėjai ir žūva. Vienas lakūnas nuo vaikystės buvo įpratęs prie barimų. Būdavo, skraidydamas iškrečia kokią kvailystę ir tarsi laukia, kada visi jį bars. Kartą jis užvedė savo lėktuvėlį ir matom, jog vėl iškrės kokią nesąmonę. Tada vienas iš mūsų pasiūlė nusisukti nuo jo. Kai šis pamatė mūsų nugaras, nusileido, priėjo supykęs ir sako: „Jei į mane niekas nežiūri, tada nėra ką veikti.“ Pastatė lėktuvą ir išvažiavo namo.

Skraidyti lėktuvu tikrai nerekomenduočiau karštakošiams, siekiantiems tik pasirodyti. Tokius lengva atpažinti gatvėje: jam būtina parodyti savo gebėjimus – važiuoja motociklu ant vieno rato. Arba būna, tiesa, retai, kad skraidinamas žmogus prašo lėktuvą pilotuoti taip, kad jam būtų baisu. Kai kam nors reikia aštrių pojūčių, visada primenu, jog tai gali baigtis dideliu skausmu. Šią paslaugą nemokamai galiu suteikti guminiu plaktuku. Jeigu nori skraidyti ilgai ir saugiai, būtina laikytis disciplinos ir būti paklusniam.

Pavyzdžiui, jeigu skrendant skrydžių vadovas arba koordinatorius duoda komandą iš žemės, vykdai negalvodamas, nepaisant, kad galbūt esi jo viršininkas. Būtent šio žmogaus, bet ne tavo balsas tuo metu yra viršesnis. Jei pasako, kad reikia sukti į dešinę energingai, vadinasi, turi sukti, nes kažko nematai ir gali susidurti arba atsitikti kita kokia nelaimė. Tokie dalykai vykdomi pirmiausia, o tik po to diskutuojama“, – teigia R. Kalinauskas.

Beje, lakūnas prasitaria, kad aukščio baimė jam nesvetima: be reikalo tikrai neliptų ant stogo, ir tuo labiau nešokinėtų su parašiutu. Jo teigimu, bandyti priversti be reikalo lakūną iššokti – neįmanoma, nešoks nė vienas. Tai sveiko žmogaus baimė.

Grįžtame šiek tiek į praeitį. Konkrečiau – į paskaitas, kuriose buvo pasitelkiamas aktorinis meistriškumas. Ar pavyko įgyvendinti bent vieną tuo metu „konspektuotą“ lėktuvą? „Šiuo metu po pasaulį ir Lietuvą jau skraido apie dešimt mano protu ir rankomis sukurtų lėktuvų.

Lietuvoje tam yra dar gana patenkinama juridinė bazė. O, tarkime, Lenkijoje, tokių sukurtų lėktuvų įteisinti neįmanoma. Taigi mano lėktuvai yra legalūs, patikimi ir saugūs. Tiesa, jie nėra praėję formalios didžiosios sertifikavimo procedūros, atliekamos dideliems lėktuvams, nes ji kainuoja kaip keletas šių lėktuvų. Dėl to priskiriami eksperimentinei klasei. Tokiais skraidančiųjų pasaulyje labai daug.

Šiems lėktuvams palikta daugiau laisvės: jeigu nepatinka propeleris, galima pasigaminti kitą, o sertifikuotam lėktuvui to padaryti neįmanoma – kiekvienas pokytis kontroliuojamas daugybe dokumentų už papildomas nemažas sumas. Tai vienas didžiausių eksperimentinės klasės privalumų“, – vardija R. Kalinauskas.

Paklausiu, kiek reikėtų, norint įsigyti tokį dangaus paukštį. „Pirkdami tokį lėktuvą, visada sumokėsite gerokai pigiau negu kainuoja pagaminti. Kokia kaina? Įvertinkite, kiek kainuoja valanda darbo automobilių servise, ir sudėkite dvejų metų labai kvalifikuoto darbo valandų skaičių (būtent tiek užtrunka sukurti lėktuvą). Išeitų daug daugiau negu esama lėktuvo kaina. Žmonės tai daro daugiau iš idėjos, o ne dėl pelno.“

Jeigu jau prakalbome apie idėją, ar sunku „pagimdyti“ lėktuvą? „Iš pradžių niekas nepatinka. Tai kūryba, nebijau šio žodžio. Čia yra visko: daug juodo darbo, šaltkalvystės, virinimo, idėjų įgyvendinimo, projektavimo. Būna, kankiniesi, spjauni, meti, vėl grįžti. Žinoma, neini kaip į katorgą, tačiau ir neskraidai ant sparnų. Dažnai gyveni tam tikru netikrumu. Malonumą pajauti tik tada, kai prieš save matai darbo rezultatą, ne anksčiau.

Atrodo, sukuri tobulybę, ir protu dirbta, ir rankomis. Tačiau ateina kolega ir klausia, kokią nesąmonę čia padarei. Pirmoji reakcija audringa: nori net susimušti. Tačiau išklausęs argumentus pamatai, kad tikrai buvo galima triskart paprasčiau padaryti. Padėkoji jam ir pradedi iš naujo. Šioje srityje normalu viską gerai atlikti tik iš antro karto. Ar gaila įdėto darbo? Ne, tik pyksti ant savęs, kad iš karto nepamatai tokios klaidos. Geras konstruktorius turi mokėti kritikuoti save ir nebijoti svetimos kritikos. Dauguma naujų žmonių, ateinančių dirbti į šią sritį, bijo kritikos. Daro bet kaip, nekreipdami dėmesio į patarimus. Aviacijoje nebūna nesvarbių dalykų, užtenka mažiausios klaidos, smulkmenėlės, kad baigtųsi blogiausiu. Tą labai dažnai patiria visiškai ignoruojantys kitų pastabas“, – sako R. Kalinauskas.

Kiekvienas lėktuvas – tai tarsi atskiras meno kūrinys, reikalaujantis individualaus pažinimo. Kaip pasakoja pašnekovas, dėl to lakūnas, besiruošiantis pilotuoti kitą lėktuvą, turi būti permokomas. Nors valdymo principas panašus, skiriasi prietaisų išdėstymas. Gali būti, kad įsėdęs į naują lėktuvą lakūnas nemokės paprasčiausiai jo užsivesti, atsisukti degalų čiaupo, o visa tai labai vilioja nelaimes.

„Viena sunkiausių užduočių – lėktuvo nutupdymas. Jeigu pastebėjote, vieni lėktuvai turi uodeginį ratą, kiti – priekinį. Pastarieji skirti pradedantiems lakūnams, labiau atlaidūs jų klaidoms – galima nutupdyti negražiai. O pirmieji, su uodeginiais ratais, ne tokios geros širdies, reikalauja preciziškumo, todėl jais skraido tik asai“, – eksperimentinių lėktuvų ypatumus paaiškina R. Kalinauskas.

Apžiūrinėjant jo rankomis sukurtą lėktuvą, nagrinėjant jo sandarą, variklį, R. Kalinauskas išsiduoda, kad vis dėlto aviacija nėra jau tokia nepavojinga sritis. Bet ne tikimybės nukristi reikia bijoti labiausiai... „Aviacija – brangiausi pasaulyje narkotikai. Vienas paragauja ir nieko, kitas gali susirgti visam gyvenimui. Esu vienas iš tų „nelaimingųjų“. Dar ir šiandien ši svajonė nepaleidžia. O štai sūnus nėra didelis skraidymo entuziastas. Kol nenori, neverčiu tuo domėtis.

Žmogus turi pats veržtis, nes per daug kainuoja, kad tai galėtų būti tik šioks toks pomėgis. Ši liga negresia ir žmonai. Ji skrenda tik tada, kai reikalauja situacija. Neseniai Panevėžyje buvo sesers jubiliejus. Teko pasirinkti, ar vykti automobiliu ir grįžti atgal tą patį vakarą, ar rinktis kitą variantą. Įkalbėjau.

Nuskridome lėktuvu, kaip žmonės pašventėme, išsimiegojome ir kitą dieną grįžome. 170 km įveikę per 50 minučių. Dvigubai greičiau nei automobiliu, – šypsosi konstruktorius ir neslepia kitų šios susisiekimo priemonės privalumų. – Labai patogu nusigauti į Aleksoto turgų. Su automobiliu trunku apie pusvalandį, kartais ir daugiau, jei yra spūstys. O lėktuvu nuskrendu per 10–12 minučių. Jis praverčia visais atvejais. Kartą su draugais iškylavome prie ežero. Vienas mūsiškių išėjo grybauti ir, maždaug paėjęs kokius tris šimtus metrų, skambina mobiliuoju telefonu, kad atneštume kibirą, nes rado labai daug grybų. Atnešti būtų buvę paprasčiau. Bet mes, kaip tikri „pižonai“, užvedėme lėktuvą, suradome jį iš oro ir tą kibirą numetėme.“

Pokalbio pabaigoje natūraliai kyla klausimas – kuris iš jo sukurtų lėktuvų buvo mylimiausias? „Visus vienodai myliu. Tačiau kol lėktuvas nėra skridęs, bent jau man, jis tėra tik metalo gabalas. Jokios meilės jam, jokio intymumo. Viskas prasideda tik tada, kai pakyli. Užvedi variklį – jauti, jau kvėpuoja. Pamažu pradedi judėti, kilti į dangų – jis jau gyvas, matai, kaip atskleidžia savo charakterį. Jau jį myliu, nepaisant, kad dar nedažytas ir gerokai apšepęs. Negali kitaip žiūrėti į daiktą, kuris yra tik gelžgalių rinkinys“, – džiaugiasi savo pasiekimais konstruktorius.